Vienos mūsų narės Istorija…

Aš esu viena iš “Me Gusta” narių. Neturiu jokių super-galių. Tiesiog. Šiandien noriu Jums visiems papasakoti šį tą beprotiškai asmeniško. Apie vis dar “gėdingą” ir visaip kaip vengiamą problemą bei vieną iš jos palengvinimo būdų – “MeGustą”.
“Mirsiu – neužmiršiu”, kai vieną vakarą širdyje jaučiau didžiulį nerimą, atėjusį iš niekur. Niekaip negalėjau užmigt – vis kėliaus išgerti vandens. Vidų užvaldė kažkoks jaudulys, kuriam paaiškinimo neturėjau. Pagaliau nutariau pabandyt “prisiverst” užmigt; pamažu rimau. Tada viskas įvyko per vieną sekundę: nebegalėjau kvėpuot, šokau iš lovos, griebiaus sau už gerklės, kuri, atrodė, tinstanti žaibo greitumu… Šiaip ne taip atgavau kvėpavimo dovaną, tačiau skausmas už krūtinkaulio, gerokai svaigstanti galva ir besidaužanti širdis, niekaip negalėjo nurimti. Apėmė visiškai neadekvatus siaubas, žaibiškai tirpo visos galūnės, vos išlaikiau sveiką protą ir orientaciją. Buvo naktis, o vienintelis kompanjonas – šuo. Praėjo dvi valandos nuo momento, kai pašokau iš lovos, o viskas ėjo tik blogyn. Paskambinau greitajai tada, kai jau buvo nutirpę pusė veido (iki tol “be reikalo” trukdyti žmonių nenorėjau). Ligoninėje man pasakė, kad esu sveika. Ir tik daug vėliau sužinojau, kad aš patyriau tai, ką išgyvena ne taip jau mažai žmonių (įskaitant ir vieną garsiausių fikcinių personažų – Tonį Soprano) – pirmąjį savo panikos priepuolį. Tai būsena, kuri apima netikėčiausiu metu, netgi miegant. Kai kurios teorijos teigia, kad panikos priepuolis – tai organizmo būdas išsikrauti: suspaustos neigiamos emocijos ir įtampa išlenda lauk labai jau savotišku būdu… Kalbant grynai biologiškai, panikos priepuolis – tai kūno reakcija į pavojų gyvybei. Sveikas žmogus panikuoja tada, kai grėsmė kyla realiai, tuo tarpu sergantis žino, kad jokio pvz.:, – liūto prieš akis nėra, tačiau to nežino pats organizmas. Jis žaibišku greičiu išskiria milžinišką kiekį adrenalino ir “panikuotojas” ima jaustis neadekvačiai, tarsi tuoj pat mirsiąs, nualpsiąs ar išprotėsiąs. Medicinos istorijoje mirties atvejų nėra užfiksuota, tačiau alpimo pavojus yra labai realus dėl hiperventiliacijos (per greito kvėpavimo) – smegenys gauna ženkliai per daug deguonies ir žmogus “atsijungia”. Mane priepuoliai dažnausiai ištikdavo naktį, kai iš saldaus miego pažadindavo dusulys. Aš nežinojau, kas tai yra, todėl įsivaizdavau, kad sergu kažkokia somatine liga. Nebeapsikentusi nuvykau pas neurologę, kuri sutiko padaryti reikiamus tyrimus ir kartu nusiuntė pas psichiatrą. Tyrimai patvirtino puikią mano sveikatos būklę, o štai psichologinis testas pribloškė… Vidutinio sunkumo depresija. Ėmė juokas ir baimė. Visad įsivaizdavau, kad ši [neva tai] liga priklauso gotams. Paauglystėj jiems net pavydėdavau – maniau, kad liūdesys suteikia romantikos, padeda kurti ir jaustis ypatingam. Tačiau tai, ką apibūdinau, vadinasi tiesiog melancholija… Depresija – kur kas gudresnis priešas, naikinantis Tave lėtai, kantriai ir iš esmės… Ji būna dviejų rūšių – endogeninė ir egzogeninė. Pirmoji – grynai biologinė depresijos versija, t.y. jokios išorinės nelaimės (netektis ir pan.) ligos neiššaukia – ji atsiranda dėl hormonų pusiausvyros stokos. Tuo tarpu egzogeninė depresija – tai išorinio priežastingumo liga, tačiau abiejų poveikis žmogui yra labai panašus. Smegenyse vyksta sudėtingi procesai, dėl kurių įvyksta pakitimai neurotransmiterių atžvilgiu. Paprastai kalbant – tai vis labiau trūkstantys ryšiai tarp linksmai iki tol bendravusių neuronų, tapusių vis mažiau besikalbančia, senų sutuoktinių pora.

Išoriškai aš neatrodžiau kažkaip kitaip. Mano veido “nepuošė” ašaros, priešingai – sergant depresija verkti yra labai sunku. Liga paliečia visą psichiką, išskyrus patį intelektą. Mano atmintis galiojo iki pirmų durų, o gebėjimas susikaupti garavo kaip kamparo aliejus. Buvo beprotiškai sudėtinga priimti menkiausius sprendimus. Stebėdavau “Maximos” lentynas ir niekaip negalėjau nuspręsti ar gersiu sultis, ar vandenį. Ar šiandien prausiuos. Ar man reikia naujo tušinuko. Ar eisiu į lauką. Ar norėsiu bulvių su pienu, ar su kefyru. Kodėl tokie paprasti dalykai išvargindavo iki gelmių? Nes nenorėjau nei to, nei ano. Iš nenorimų dalykų rinkdavaus mažiausiai nenorimą. Negalėdavau prisiminti, ką šiandien valgiau pusryčiams. Kol buvau sveika, pamirštus raktus bandydavau rasti prisimindama atliktų veiksmų seką. O štai depresiškos smegenys man nerodydavo jokių flashback’ų. Mintyse buvo juoda ir tuščia. Akyse – irgi. Tai, kas anksčiau beprotiškai traukė, visiškai nebedomino. Kai pradėjau gerti antidepresantus, jų poveikio teko laukti 2-3 savaites. Vėliau į dieną išgerdavau 11 kapsulių: antidepresantai (tai buvo garsusis Prozakas), neuroleptikai ir nuotaiką stabilizuojantys bei modifikuotą ilgalaikį atpalaidavimą suteikiantis natrio valproatas. Dėl pastarojo turėjau reguliariai duoti kraujo tyrimams – vaisto koncentracija turėjo būti pakankama ir jis turėjo “nesėsti” ant kepenų. Kaip ir kiekviena chemija, mano “piliulkos” (taip jas vadino psichiatrė” turėjo šalutinį poveikį – nevaldomą apetitą ir retkarčiais parkinsoniškai drebančias rankas. Netrukus priaugau labai daug svorio, todėl mano mylima psichiatrė liepė man sportuoti: “pradės veikti vaistai, gerės savijauta, o nepasitenkinimas dėl svorio rimtai kiš pagalius į ratus” – sakė ji. Neturėjau jokio noro sportuot. Į psichiatrijos ligoninę patekau spalį; prieš pat Kalėdas grįžau namo. Vienoje iš psichikos sveikatos gerinimo įstaigų aš beveik priverstinai lankiau šokio terapiją. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, bet mokėti šokt ten visai nereikėjo. Per kūną išreikšdavome savo emocijas, atlikdami konkrečias užduotis. Bet kokioje terapijoje yra dirbama su sveikąja žmogaus smegenų porcija, taip pamažu atstatomi neuronų ryšiai ir susiformuoja nauji. Pamenu kaip stipriai pravirkau terapeutei liepus susisukti į paklodę ir įsivaizduoti, jog esi maža sėklytė žemėje. Tada pamažu vaizdavome savo vaikystę, paauglystę, vyresnius metus ir pamėginome įsivaizduoti mirtį. Jausmas buvo neapsakomas – kažkas ėmė ir stirpiai prisibeldė į labai stipriai užšalusią širdį…

Kartą padarėme išimtį – šokome ne terapiniais tikslais – mokinomės salsą. Vakare su keliais pacientais nuėjome prie jūros, pažūrėti smarkios audros. Man kilo beprotiška mintis – sunkiai stovint ant kojų apskritai (vėjas buvo kone uraganinio stiprumo), užsimaniau pakartoti pietinės šokių pamokos žingsnius. Darydama sukinį, kaip reikiant plojausi ant smėlio. Žiema tais metais buvo kaip ir šįmet – pavasariška. Gulėjau ant žemės ir plyšau juokais. Drėgmė įsigėrė į mūsų visų kūnus, o jeigu būčiau likusi gulėti dar kelias minutes, mane būtų užklojęs smėlio patalas. Šokis įtraukė, suviliojo ir nebepaleido. Ir visgi…

Kai grįžau namo, maždaug tik po gerų metų atsiradau “MeGustoje”. Buvo baisu, nejauku ir maniau, kad taip tęsis amžinai. Tačiau aš pažinau 3 nuostabiausius trenerius pasaulyje. Nors čia viskas kitaip, nei terapijose, aplinkui matau daugybę jaunų žmonių, dievinančių tai, ką daro. Matau, kaip jie turi tikslą ir pašaukimą šokiui. O man šokis – nėra visas gyvenimas. Net pusė. Tai, veikiau, didžiausias kompleksas, kurio net nesivargindavau įveikti. Aš jaučiu muziką ir ritmą (profesionaliai groju muzikos instrumentu ir daug metų vadovavau nedideliam jaunimo chorui), tačiau įgimtas grakštumas man visiškai nebūdingas. Vakarėliuose visada sustingstu ir jaučiuos nejaukiai. Šokti man sunku, baisu, bet beprotiškai įdomu. Kiekvieną treniruotę mokaus atleisti už tai, kad nesu imli šokiui. Priimu savo netobulumą ir stengiuosi mėgautis procesu. Dabar mane treniruoja nuostabi būtybė – Valdas Griškevičius. Žiauriai jo bijau ir kartu gerbiu. Dar dažniau – nuoširdžiai pavydžiu. Matau jo užsispyrimą ir aistrą, jo pašaukimo tikrumą bei charakterio paprastumą. Už jo “V-Team’ą” paslapčia sergu kaip už pačią save. Juk ir aš kadais turėjau tikslą bei motyvaciją jam siekti… Dar viena nuostabi būtybė – tai Rytis. Jame atradau visiškai netikėtą palaikymą, jautrumą, supratingumą, puikų humoro jausmą ir talentą daryti labai daug dalykų gerai. Jis yra nepaprastai pedagogiškas ir nuostabiai griežtas bei komunikabilus žmogus, beveik įsikūnijęs į savo kruopčiai ir kantriai statomą studiją. Dažnai pasidžiaugiu, kad turiu tokią oazę, kurioje aš esu aš, o ne aš esu liga. Su manimi elgiamasi kaip su eiliniu žmogumi ir mano orumas nėra niekaip apiplėšiamas. Taip, kartais aš praleidžiu treniruotes, nes man paūmėja visa ta “nesąmonė” : ) Bet tai žino tik Rytis, vyriškai patylėdamas, o paskui pasiteiraudamas ar man jau geriau.

Trenerei Vilmai “ačiū” jau pasakiau. Tačiau šis vaikščiojantis “RedBull” mane privertė susigraudint, o tai verta paminėti garsiai. Anot Vilmos, aš pati esu energijos užtaisas, kuris užvesdavo ją net tada, kai pati jau būdavo pavargus. Skamba paradoksaliai, tačiau tai tiesa. MeGusta labai prisidėjo prie mano sveikimo ir prie grįžtančio gyvybingumo, kuriuo visada ir spinduliavau… Net po juodžiausios nakties išaušta rytas ir šiandien aš dėl to šypsaus kur kas daugiau. Mediciniškai įrodyta, kad sportuojant išsiskiria laimės hormonai ir aš esu pats tikriausias to patvirtinimas…

Pabaigai norėčiau kreiptis į tą, kuris skaito šį mano prisipažinimą. Ypač jeigu Tu pats (pati) išgyvenai depresiją arba ja serga artimas žmogus. Galbūt oficialios diagnozės ir neturi, tačiau skaitydamas jauteis taip, lyg rašyčiau apie Tave. Nekentėk. Mylėk save ir savim pasirūpink. Jeigu nežinai nuo ko pradėti – paprašyk Ryčio mano kontaktų. Gal aš galėsiu nukreipti Tave ten, kur Tau bus ištiesta pagalbos ranka. Jautrumas – ne nuodėmė ir ne gėda. Savidestrukcija garbės nepadarys, ji atneš tik tai, ką mūsų širdims atnešė pvz. a.a. V. Šapranausko gyvenimo pabaigos pasirinkimas… O gal visa tai įvyko labai arti Tavęs?.. Visada priimsiu pokalbiui ar atsidūsėjimui. O jeigu Tu nesergi, tiesiog skaitydamas pajutai kažkokį nepaaiškinamą artumą, ieškok mergaitės, ant riešo turinčios tatuiruotę “šitai irgi praeis;”. Ją suradęs, stipriai apkabink. Aš žinosiu, kad Tu..