10 metų studijos vadovo kalba

Šiandien man yra labai svarbi diena. Po dešimties metų vadovavimo ir buvimo treneriu, švenčiame 10-ąjį MeGustos gimtadienį. Nors turiu paminėti, kad tikrasis šokių studijos gimtadienis yra lapkričio antrąją. Būtent nuo tos dienos aš pradėjau dirbti čia treneriu. Tačiau šį jubiliejų sujungti su nuostabiausiomis metų šventėmis man pasirodė puiki idėja.

Norėčiau šiek tiek grįžti į praeitį ir prisiminti, kaip atėjau į šokių pasaulį. Visada mylėjau muziką. Nuo pat vaikystės kolekcionavau kasetes ir būdavau didžėjumi klasėje bei mokykloje. Taip muzika mane atvedė į šokį. Būdamas penkiolikos, nuėjau į paauglišką vakarėlį ir ten išvydau scenoje judančius šokėjus. Tas vaizdas man įsirėžė į atmintį ir aš supratau, kad noriu būti toks, kaip jie. Aš noriu šokti. Vieną lemtingą rugsėjo dieną, bičiulė nusivedė mane į vieną Kauno studiją, kurioje pradėjau pirmuosius šokio žingsnius. Ta pradžia man buvo labai sunki, nes kojos pindavosi, o atskirti kairę nuo dešinės atrodė daug sudėtingiau, negu teorijoje. Klasiokai juokėsi iš manęs; aš sulaukdavau nemažai patyčių dėl to, ką darau, tačiau būtent jos motyvavo mane nesustoti. Supratau, kad tai, ką darau, man be galo patinka. Mano mylimiausia mama atvykdavo paimti manęs po treniruočių ir vis bambėdavo, kad šis kelias nėra man. Ji vis tikėjosi, kad būsiu staliumi.

Laikas bėgo, mano treniruotės virto nesibaigiančiomis valandomis šokant namie. Eidavau į treniruotes gerokai anksčiau, negu jos prasidėdavo. Užsidarydavau salytėje ir kantriai kartodavau šokio judesius. Jau tada žinojau, kad noriu viso to mokinti kitus. Subūriau kelis bendraminčius ir bandėme sukurti šokį, tačiau mums nepavyko. Visgi, po vieno čempionato gavau pasiūlymą dirbti treneriu. Iš karto sutikau ir būdamas vos aštuoniolikos tapau mokytoju. Vieną dieną atradau mūsų šokių studiją – “MeGusta”. Įsidarbinau trenerio pareigose, tačiau po Naujųjų Metų padėtis studijoje tapo beviltiška ir ją reikėjo arba uždaryti arba perduoti kažkam kitam. Tas “kažkas” buvau… aš. Būdamas dvyliktokas turėjau išmokti būti geru vadybininku ir savininku, nes kasdien turėdavau atlikti darbus, nesusijusius so mokymu šokti. Nuoma, mokesčiai, reklama – visa tai užklupo mane, dar labai menkai išmanatį verslo subtilybes. Tuo metu baigiau mokyklą ir įstojau į LKKA. Kai labai kažko nori – gali spėti viską. Taigi, po truputį studija pradėjo nešti pelno ir visa tai pamatę senieji savininkai suskubo pabandyti susigrąžinti tai, ką aš vysčiau sunkiu darbu. Be jokios abejonės, be konfliktų čia neapsiėjome, tačiau vienas labai svarbus žmogus mano gyvenime – mano dėdė – patikėjo tuo, ką darau. Jis investavo į studiją. Taip atradau bendrasavininką, kuriuo galiu besąlygiškai pasitikėti ir kurį be galo jį myliu. Noriu iš visos širdies padėkoti savo dėdei Sauliui, kuris visada buvo ir bus tikrasis mano Tėtis iš didžiosios “T”. Mane augino, auklėjo. Ši istorija įrodo, kad ne visada biologiniai Tėvai gali tokiais vadintis… Taigi, maždaug po pusmečio mano dėdė Saulius padovanojo savo dalį Me Gustoje, atsiimdamas tik tai, ką investavo. Likusius pinigus atidavė man ir pasveikino su gimtadieniu, tačiau tai tik maža dalelė ką yra padaręs dėl manęs.

Pirmojo Me Gustos sezono pabaigoje atsirado žmogus, kurį pažįstame visi. Tai – Valdas. Jis pasisiūlė nemokamai vesti treniruotes penktadieniais. Nuo Rugsėjo į studiją pradėjo plūsti vis daugiau žmonių ir taip Valdas tapo pilnaverčiu treneriu studijoje ir čia juo dirba iki šiol. Nepaisant to, kaip gražiai vystosi ši istorija, pirmieji mūsų čempionatai nebuvo labai sėkmingi. Galiu prisipažinti, kad MeGusta buvo blogiausia studija Kaune. Sulaukdavome daug patyčių, apkalbų ir ilgai buvome visų pajuokos objektu. Giliai širdyje visada svajojau, kad vieną dieną visa tai pasikeis ir mes tapsime gerais. Augome palaipsniui ir čia priartėju prie momento, kai iš visos širdies noriu padėkoti Valdui. Jis niekada neleido atsipūsti ir stovėti vietoje. Tobulėdamas pats, jis privertė neatsilikti ir mane. Į priekį judėjome kartu tiek šokyje, tiek draugystėje. Vieną dieną persikėlėme į naujas patalpas ir jose likome iki šiol.

Šiandien mūsų šokėjai yra pagrindinis MeGustos turtas. Mes esame viena didelė entuziastingų šokėjų šeima, kurioje būna visko – meilės, pykčių, džiaugsmo, nesutarimų… Taip, kaip ir visur. Pabaigai norėčiau padėkoti visiems studijos treneriams, kurie kasdien dirba savo darbą su atsidavimu. Ačiū visiems studijos šokėjams ir kiekvienam atskirai. Ačiū Tėveliams, kurie mumis tiki ir atveda savo vaikus šokti į MeGustą.

Ypatingai didelį ačiū tariu savo šeimos nariams – mamai ir dėdei. Jie prisideda prie studijos tobulėjimo savaip ir dažnai jų darbas yra nematomas, tačiau ne man. Aš dėkingas už kiekvieną dieną, kai galiu būti ne tik studijos vadovu, bet ir tiesiog sūnum bei sūnėnu.

Ačiū mūsų konkurentams ir varžovams, kurie neleidžia užmigti ant laurų. Jūs verčiate mus tobulėti.
Ačiū tiems, kad mūsų nekenčia. Atminkite, kad geriausios studijos nėra. Ji tampa tokia ten, kur kiekvienas šokėjas jaučiasi geriausiai. Myliu sveiką konkurenciją aikštelėje, bet ne internete ar už jo ribų. Jeigu kažkas turite man ką nors pasakyti – lauksiu prie puodelio arbatos.

Visiems noriu palinkėti daryti tai, ką mylite iš visos širdies. Niekada nepasiduokite, net kai viskas atrodo beviltiška. Neslėpsiu – būdamas čia dešimtmetį, išgyvenau daug šilto ir šalto. Buvo itin sunkių akimirkų, tačiau jeigu galėčiau laiką atsukti atgal – visvien pakartočiau tą patį. Nesigailiu nė dienos, kai čia esu. Nes aš užaugau kartu su studija. Myliu šokius, savo darbą ir, be abejo, Jus visus.

Rytis.

p.s. atsikėlęs masčiau kokia gražią nuotrauką įsimesti tačiau miegoti neleido artėjantis studijos gimtadienis. Atsiminiau šį žmogų kuris sugalvojo Me Gustos įdėja ir jis patikėjo manim. Aš jam paskambinau ir mes susitikom po 7 m. pertraukos.NUOTRAUKA DARYTA DABAR BE FILTRO,SVARBIAUSIA GYVENIME ĮDĖJA IR DARYTI TUO KA TIKI… Tai YRA ŽMOGUS KURIO GALVOJE GIMĖ STUDIJA… AČIŪ DARIAU ! MANO VISA KALBA IKI p.s. taisyta taip pat noriu padėkoti savo Auklėtojai Nijolė Šimkevičienė lietuvių mokytojai, taip turi mokinti kiekvienas pedagogas!
Rytis Survila